Ramūnas Aušrotas. Kam priklauso vaikas: tėvams ar valstybei?
Tarptautinė teisė aiškiai pripažįsta, kad tėvams tenka pagrindinė atsakomybę už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Šis, pagrindinės tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas yra įtvirtintas net trijuose JTO Vaiko teisių konvencijos (1989) straipsniuose. Jis įdiegtas ir Lietuvos teisinėje sistemoje. LR Konstitucijos 38 str. 6 d. sakoma, kad “Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Atitinkamai, LR Civilinis kodeksas numato, jog „vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi“(CK 3.155 straipsnio 1 d.) ir kad “tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis.” LR CK 3.165 straipsnis)
Tėvų valdžios teisinės koncepcijos
Galima kelti klausimą, kodėl būtent šeimai, o ne kitai socialinei institucijai (pvz. giminei, bendruomenei ar valstybei) yra pripažįstama pirmumo teisė vaiko auklėjimo srityje? Kitaip tariant, koks yra tėvų teisių pagrindas? JTO Vaiko teisių konvencijos preambulėje motyvuojama “kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą” O štai remiantis LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, galima daryti išvadą, jog tai lemia prigimtinis vaiko tėvų teisės ir pareigų pobūdis (VTAPĮ 31 straipsnio 1 d.)
Teisės teorija tėvų teisių pagrindimui taiko keturias koncepcijas.
Proprietarianizmas. Ši koncepcija sako, kad vaikai yra jų tėvų nuosavybė ir tai yra teisių (o taip pat ir pareigų) pagrindas. Ši tėvų valdžios koncepcija buvo grindžiama prielaida, kad vaikai yra „skolingi“ savo tėvams už jiems suteiktą gyvybę ir teikiamą išlaikymą. Tokią poziciją palaikė Aristotelis, kurio požiūriu vaikai ir vergai buvo tėvo nuosavybė (Nikomacho etika , 1134b) Proprietarianizmas yra susijęs su absoliutizmu, nes paremtas idėja, kad tėvų valdžia vaikų atžvilgiu yra neribota.
Biologinis ryšys kaip tėvų valdžios pagrindas. Pagal šią koncepciją tėvų valdžią legitimuojantis pagrindas yra vaiko kilmė iš tėvo ir motinos. Tokios koncepcijos laikėsi sovietinis Šeimos ir Santuokos kodeksas: „Tėvų ir vaikų savitarpio teisės ir pareigos grindžiamos vaikų kilme, patvirtinta įstatymo nustatyta tvarka.“ SSRS SŠK 52 straipsnis). Tą pati koncepcija perkelta ir į dabartinį CK, kuriame sakoma, kad vaiko kilme yra grindžiamos vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos. Civilinio kodekso 3.137 str. 2 d.
Geriausių interesų koncepcija. Pagal šią koncepciją, vaikus turi auginti tėvai ar viena iš jų, kurie geriausiai užtikrina jų interesus. Pagal šią koncepciją, šeima yra geriausia vieta vaikui augti, o tėvų valdžios pagrindas – tėvų galėjimas suteikti vaikui geriausias sąlygas augti ir vystytis. Šia – šeimos, kaip natūralios vaikų augimo ir gerovės aplinkos idėja yra grindžiama Vaiko teisių konvencija, o valstybės pareiga – teikti šeimai reikalingą apsaugą ir pagalbą. Pagal šią koncepciją, tėvų valdžia yra sąlyginė – pasikeitus situacijai (tėvams neužtikrinant vaiko teisių), atsakomybė už vaiko priežiūrą (ir teisės) gali būti perduodama kitam asmeniui ar institucijai.
Socialinio kontrakto teorija. Pagal šią teoriją tėvų valdžia remiasi ne biologiniu ar prigimtiniu ryšiu tarp tėvų ar vaikų, bet socialiniu kontraktu. Šios teorijos šalininkai teigia, kad tėvų valdžia (tėvų teisės ir pareigos atsiranda) socialinio kontrakto būdu tarp būsimų tėvų ir moralinės bendruomenės (valstybės), kuri deleguoja tėvų teises ir pareigas numanomiems tėvams.
Lietuvos teisėje egzistuoja antrojo ir trečiojo požiūrių lydinys, akivaizdžiai matomas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, kuriame, iš vienos pusės, yra įtvirtinamas iš JTO Vaiko teisių konvencijos perkeltas autonominių vaiko teisių modelis, paremtas geriausių vaiko interesų principu, VTAPĮ II skyrius, 6 – 24 str. bet tuo pačiu pabrėžiama, kad šeima yra pagrindinis institutas, kuriame vaikas gyvena ir kuris užtikrina vaiko apsaugą ir vystymąsi. (LR VTAPĮ 33 str. 1 d.)
Tėvų teisių turinys
Lietuvos teisė nepateikia tėvų valdžios sąvokos apibrėžties, bet kalba apie tėvams tenkančią atsakomybę ir plėtoja tėvų teisių turinį.
Tėvų valdžios (ar tėvų teisių) samprata yra paremta idėja, kad tėvai, o ne valstybė neša pirminę atsakomybę savo vaikų auklėjimo atžvilgiu. Todėl sąvoka “tėvų teisės” nusako tėvų pareigą ar atsakomybę tenkančią tėvams, bet ne naudą, klasikine prasme, kurį neša savyje „teisė“. Pagrindinis būdas, kaip šios teisės yra įgyvendinamos, yra laisvė priimti sprendimus vaiko auklėjimo srityje.
LR Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis išvardina teises ir pareigas, kurios sudaro tėvų valdžios turinį: “dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.“ LR CK 3.165 straipsnis. sako, kad “tėvai <…> yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.” Tėvų teisių tyrinys yra plėtojamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (31 straipsnyje)
Visgi, kalbant apie tėvų atsakomybę, svarbu pabrėžti, kad šeimai kai institucijai, kad ji būtų gyvybinga, yra svarbu, kad tėvams būtų užtikrinta pakankama „manevro laisvė“ arba diskrecijos teisė įgyvendinti tėvams tenkančią atsakomybę. Kaip vienoje byloje yra pasakiusi JK Aukščiausiojo Teismo pirmininkė Baronienė Hale „Vaikas nėra Valstybės vaikas, ir laisvoje visuomenėje yra svarbu, kad tėvams būtų suteikta pakankamai didelė autonomijos laisvė nuspręsti kaip jie įgyvendina jiems priklausančią tėvų atsakomybę“
Šeimos autonomijos principas
Šiais žodžiais yra nusakytas šeimos autonomijos principas, pripažįstamas ir ginamas daugumoje liberaliosios demokratijos valstybių. Jis remiasi prezumpcija, kad šeima yra autonominis vienetas, kurio valdymas priklauso išimtinai jį sudarančių individų kompetencijai. Tokiu būdu, tik šeimos nariai gali spręsti, kaip bus tvarkomi šeimos vidaus reikalai, tai apima ir vaikų ugdymą. Europos žmogaus teisių teismas taiko šeimos autonomijos principą aiškindamas Konvencijos 8 straipsnyje esančią privataus gyvenimo sąvoką ir sakydamas, kas valstybės pozityvi pareiga yra apsaugoti asmenis tiek nuo pačios valstybės, tiek nuo kitų asmenų nepagrįsto kišimosi į privačius šeimos santykius užtikrinant, kad visi sprendimai, susiję su šeimos ir namų ūkio tvarkymu, turtu ir vaikų auklėjimu, būtų priimami šeimos narių susitarimu.
Šeimos autonomijos principas Lietuvos teisės aktuose tiesiogiai nėra suformuluotas. LR Civilinio kodekso trečiosios knygos 3.3 straipsnyje, kuriame išvardijami šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai, tokio principo nėra. Tačiau jį pripažįsta teisės teorija (V. Mikelėnas. Šeimos teisė, 2009), jis gyvuoja teismų praktikoje. Jo buvimą galima išskaityti netiesiogiai, pvz. iš pagarbos šeimos autonomijos principui kyla ir LR Lygių galimybių įstatymo nuostata, jog šis įstatymas nėra taikomas šeimos ir privataus gyvenimo srityje. (3 straipsnio 1 d. 1 p.) Klausimai susiję su lygių galimybių užtikrinimu viešojoje erdvėje, kurie valstybėje yra reguliuojami imperatyviomis įstatymo taisyklėmis, privačiame gyvenime yra sprendžiami savireguliacijos mechanizmų pagalba, o sprendimai yra priiminėjami konsensuso pagrindu.
Šeimos autonomijos principą vaiko teisių apsaugos srityje ketinta suformuluoti 2015 m. LR Seime užregistravus naują Vaiko teisių pasaugos pagrindų įstatymo projektą nr. XIIP-3002. Jame jį buvo siekiama apibrėžti kaip „vaikų ugdymą šeimoje pagal šeimoje puoselėjamas vertybes“ (5 str.). Įstatymo projektui nepajudėjus iki pateikimo Seime stadijos, šeimos autonomijos principas liko nesuformuluotas. Tačiau 2019 m. pakeistame LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme atsirado du nauji subsidiarumo bei privataus gyvenimo neliečiamumo principai (4 str. 1 d. 8 ir 11 p.), kurie išreiškia šeimos autonomijos principo esmę ir jį grindžia. Subsidiarumo principas teigia, kad vaiko teisių įgyvendinimą ir apsaugą pirmiausia užtikrina vaiko tėvai, o valstybė ateina į pagalbą tik tada, kai jie su savo pareigomis nesusitvarko. Privataus gyvenimo neliečiamumo principas įpareigoja siekti, kad valstybės teikiama pagalba netaptų instituciniu smurtu, t.y. kad šeima nepatirtų neteisėto, nebūtino ir neproporcingo kišimosi į privatų gyvenimą.
