Abortas – moters (ne)laisvė?
Teisininkė Kristina Zamarytė-Sakavičienė
Moterys gali pasiekti ir pralenkti vyrus įvairiose profesinėse ir visuomeninėse srityse. Tačiau vyrai niekada negalės to, ką gali moteris – savo kūne išnešioti ir pagimdyti pasauliui naują žmogų. Tai esminis moteriškumo aspektas, kuriuo moteris skiriasi nuo vyro ir neabejotinai yra viršesnė už vyrą. Nei verslas, nei politika, nei mokslas, nei kita veikla niekada nepasieks šio moters pašaukimo svarbos ir didingumo.
Paradoksas, kad būtent feministės – moterų gynėjos – mus siekia iš šio pašaukimo išvaduoti. Moterys gąsdinamos nėštumo, gimdymo, vaiko priežiūros „vergija“ ir siūlomos išsivadavimo priemonės: kontracepcija, o jai nesuveikus – abortas.
Moterų išsilaisvinimo simboliu tapo kova už teisę į abortą. Kitoje barikadų pusėje yra siekiama apsaugoti negimusio vaiko teisę į gyvybę. Viešojoje erdvėje apie šias teises diskutuojama daug ir garsiai, tačiau mažai kas žino, ką numato Lietuvos ir tarptautinė teisė.
Ką apie žmogaus gyvybę iki gimimo sako Lietuvos teisė?
LR Konstitucijos 18 str. skelbia, kad „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, o 19 str., kad “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“. LR Konstitucinis teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime konstatavo, kad „Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse.“
Mūsų Konstitucija remiasi prigimtinių žmogaus teisių teorija. Ši teorija teigia, kad žmogaus teisės kyla ne iš valstybės ar valdžios valios, bet iš žmogaus prigimties. Biomedicinos mokslas aiškiai rodo, kad žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo metu. Žiūrint iš gamtos mokslų perspektyvos, akivaizdu, kad nuo pat apvaisinimo momento atsiranda naujas homo sapiens individas. Šis individas turi ne šuns, ne paukščio, ne žuvies, bet būtent žmogaus prigimtį, kuri vystymosi metu po truputį skleidžiasi. Regis, neturėtų kilti abejonių, kad nuo apvaisinimo momento žmogus turi ir prigimtinę teisė į gyvybę. Tačiau realiai teisė į gyvybę iki gimimo Lietuvoje nėra saugoma.
Nors nei Konstitucija ir nei vienas įstatymas nenumato teisės į abortą, mūsų šalyje galioja 1994 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 50., kuris reglamentuoja nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarką. Aišku, kad šis įsakymas nepripažįsta teisės į gyvybę iki žmogaus gimimo, nes leidžia moters pageidavimu nutraukti nėštumą iki 12 savaitės, o su tam tikromis indikacijomis – ir ilgiau.
Ir vis dėlto toks įsakymas negali atimti iš žmogaus vaisiaus prigimtinės teisės į gyvybę. Kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių apimtis gali būti nustatoma tik įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais. Svarbi problema, susijusi su nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarka Lietuvoje, yra ta, kad ji reguliuojama ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu – ministro įsakymu.
Kaip minėta, Konstitucija skelbia, kad “Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“. Vengrijos Konstitucinis teismas yra pripažinęs, kad aborto tvarkos reguliavimas poįstatyminiu aktu, o ne įstatymu, prieštarauja analogiškai Konstitucijos normai. Lietuvoje tokiai problemos sprendimo eigai trukdo formalios kliūtys – ministrų įsakymai nepatenka į Konstitucinio Teismo jurisdikciją. Jau kelis dešimtmečius teisė į gyvybę iki gimimo lieka savotiško neapibrėžtumo būsenoje.
Ką apie žmogaus gyvybę iki gimimo sako Europos teisė?
Visose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose randame teisę į gyvybę. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str. taip pat teigia, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu. Klausimas – nuo kada ši teisė yra saugoma?
Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija palieka laisvę pačioms valstybėms apsispręsti, nuo kada ginti žmogaus teisę į gyvybę ir kokį teisinį statusą suteikti žmogaus vaisiui. Pavyzdžiui, 2004 m. liepos 8 d. sprendime byloje Vo prieš Prancūziją Nr. 53924/00 EŽTT pripažino, kad nesant tarp Europos valstybių konsensuso, atsakymas į klausimą, nuo kada žmogaus gyvybė turi būti saugoma, yra paliekamas pačių valstybių nuožiūrai. Šis sprendimas priklauso nuo valstybėse egzistuojančių etinių vertinimų, filosofinių teorijų ir nacionalinių tradicijų skirtumų. EŽTT taip pat pažymėjo, jog „žmogaus embriono/vaisiaus priklausomybė žmonių giminei gali būti laikoma sutarimu tarp valstybių ir žmogaus orumo vardan gali būti reikalinga apsaugos“.
Taigi nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija įsakmiai neįpareigoja saugoti negimusio žmogaus gyvybės, ji to ir nedraudžia, bet pabrėžia, kad tokia apsauga gali būti reikalinga. Juolab, kad Konvencija nustato tik minimalius žmogaus teisių apsaugos standartus, o didesni teisių apsaugos standartai atskirose valstybėse yra galimi. Todėl, netgi jei EŽTT nuspręstų, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str. gina tik gimusių asmenų teisę į gyvybę, tai nepaneigtų valstybių galimybės saugoti žmogaus gyvybę ir iki gimimo.
Net jeigu teisės į gyvybę iki gimimo apsaugos klausimas tarptautinėje teisėje nėra iki galo išspręstas, vienareikšmiškai galima pasakyti, kad nei viena Lietuvai privaloma tarptautinė sutartis nenumato teisės į abortą. Šioje vietoje aborto šalininkai atsako, kad nors teisė į abortą nėra paminėta jokiuose privalomuose teisės aktuose, ji yra teisės į privatų gyvenimą dalis, kurią saugo, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 8 straipsnis. Tačiau EŽTT byloje Bruggemann and Scheuten v Germany pasisakė, kad “8.1 straipsnis negali būti interpretuojamas taip, esą nėštumas ir jo nutraukimas iš esmės yra tik moters privataus gyvenimo dalykas”; byloje A.,B., and C. v. Ireland EŽTT nurodė, kad “Konvencijos 8 str. negali būti <…> aiškinamas kaip suteikiantis teisę į abortą”. Taigi ne – teisės į abortą nėra.
Ar abortas išlaisvina?
Viešai kvestionuoti abortą kaip moters teisę į pasirinkimo laisvę yra sudėtinga ne tik dėl paplitusių feminizmo idėjų, bet ir todėl, kad ši tema slepia daug skausmo. Šalia kiekvieno iš mūsų gyvena moterys, kurios jau buvo pasirinkusios šią „laisvę“. Tokio pasirinkimo moralumo kvestionavimas jas giliai užgauna.
Tačiau teisė pasirinkti abortą skamba gražiai tik feminizmo teorijoje ir reklaminiuose lankstinukuose. Iš tiesų dažniausiai moterys priima sprendimą nutraukti pradėto vaiko gyvybę ne todėl, jog taip nori realizuoti savo laisvę, bet todėl, kad nemato kitos išeities; nes yra suparalyžiuotos sudėtingų aplinkybių ir priešiškai nusiteikusių aplinkinių (Lundell ir kt., 2013; Chae ir kt., 2017). Turint omenyje tai, kad dažniausiai moterys nusprendžia darytis abortą dėl vaiko tėvo spaudimo, feminisčių kova už laisvę pasirinkti abortą yra netiesioginis vyrų „pasirinkimo laisvės“ palaikymas, kurio našta guls ant moterų pečių.
Prigimtinio pašaukimo neigimas moterų neišlaisvina. Abortas ne tik atima pradėto vaiko gyvybę, bet žaloja jo mamą fiziškai ir dvasiškai. Nuo dvasinių pasekmių išsilaisvinti itin sunku (Burke. Forbidden grief, 2007).
Tačiau diskutuojant apie gyvybės iki gimimo apsaugą ir aborto teisinį reguliavimą, svarbu suprasti, kad valstybė neapsaugos mamos įsčiose augančio vaiko, saugodama jį atskirai nuo mamos ir prieš mamos valią. Jei moteris sudėtingoje situacijoje gali pasirinkti vien abortą, tai nėra laisvė. Moterys vertos daugiau, geresnių ir kokybiškų pasirinkimų. Krizinio nėštumo metu moterims svarbu gauti reikalingą materialinę, socialinę, teisinę, psichologinę ir kitokią pagalbą. Tokia pagalba ir palaikymas gali išgelbėti ir vaiko gyvybę, ir pačią mamą nuo itin skaudžių aborto pasekmių jos fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai (Hamama, 2010; Coleman, 2011).
Mama ir dar negimęs kūdikis yra neatsiejami. Neatsiejamos ir jų prigimtinės teisės – jos negali viena kitai prieštarauti. Kaip rašo D.Reardon: „Neįmanoma sužaloti vaiko motinos įsčiose, nesužalojant jo motinos, ir neįmanoma pasirūpinti vaiku nesirūpinant jo mama. Tik motina gali pasirūpint jos įsčiose augančiu kūdikiu. Viskas, ką gali dėl jo padaryti aplinkiniai – tai rūpintis mama.“
