Teisininkas Ramūnas Aušrotas. Vaiko atstovavimas: kaip jį teisingai suprasti?
Teisininkas Ramūnas Aušrotas. Vaiko atstovavimas: kaip jį teisingai suprasti?
JTO Vaiko teisių konvencijos preambulėje yra įrašyta, jog „vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir psichinį nebrandumą, reikia ypatingos apsaugos ir priežiūros, taip pat atitinkamos teisinės apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo“. Ši nuostata apima ir nepilnamečių asmenų atstovavimą.
Vienas iš JTO Vaiko teisių konvencijos tikslų yra garantuoti, kad visose šalyse vaikas būtų pripažįstamas kaip lygiateisis visuomenės narys, nuo pat gimimo turintis tokias pačias teises kaip ir kiti visuomenės nariai. To reikalauja prigimtinis žmogaus orumas. Tačiau nors vaikas ir turi tokias pačias teises, kaip suaugęs asmuo, bet dėl amžiaus ir brandos jis paprastai negali jų įgyvendinti pats. Tam jam reikalinga kitų asmenų pagalba.[1] Šią funkciją teisėje atlieka atstovavimo institutas.
Atstovavimo samprata
Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis atstovauti reiškia veikti kieno vardu, įgaliojimu, o atstovas – asmuo, atstovaujantis kieno nors interesams, veikiantis kieno vardu.
Teisėje atstovavimas suprantamas kaip teisinis santykis, kai atstovas, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, atstovaujamojo vardu ir interesais atlieka tam tikrus veiksmus.[2] Atstovavimas taip pat reiškia pačių veiksmų atlikimą, įgyvendinant atstovaujamo asmens teises bei pareigas.
Atstovaujamuoju – gali būti kiekvienas fizinis asmuo. Atstovu – gali būti tik veiksnus asmuo. Todėl tais atvejais, kai nepilnametis asmuo tampa tėvu ar motina, jis, kad galėtų būti savo vaiko atstovu, yra emancipuojamas, t.y. pagal CK teismo sprendimu yra pripažįstamas pilnamečiu anksčiau įstatyme numatyto laiko.
Teisė nustato santykinę amžiaus ribą iki kada asmens vardu ir jo interesais veikia arba – jo teises pagal įstatymą įgyvendina – kitas asmuo. Tiek pagal Lietuvos įstatymus, tiek pagal JTO Vaiko teisių konvenciją, tai – 18 metų. Tam tikrus veiksmus vaikas gali atlikti ir pats, pvz. nuo keturiolikos metų vaikas gali pats pasirinkti mokyklą, nuo šešiolikos metų – priimti sprendimus dėl savo sveikatos priežiūros.
Atstovavimui yra būtinas pagrindas – įgaliojimas. Pagal įgaliojimo atsiradimo būdą, teisė išskiria dvi atstovavimo rūšis: savanoriškąjį ir būtinąjį atstovavimą.
Savanoriškasis atstovavimas grindžiamas sutartimi, todėl dar vadinamas sutartiniu atstovavimu. Būtinojo atstovavimo atveju atstovo įgaliojimus apibrėžia įstatymas ar kitas norminis aktas (pvz. teismo sprendimas), todėl dar vadinamas įstatyminiu atstovavimu, o atstovas – įstatyminiu atstovu.
Vaiko teisių užtikrinimo kontekste atstovavimas yra būtinasis – vaikas negali būti neatstovaujamas. LR Civilinis kodeksas įsakmiai nustato, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra prižiūrimi tėvų (3.155 str. 1 d.), o tėvai yra savo neveiksnių vaikų atstovais pagal įstatymą (3.157 str. 1d.). Nepilnamečių vaikų atstovais pagal įstatymą gali būti ir vaikų globėjai (rūpintojai).
Tėvai yra vaiko atstovai
Vaiko atstovavimas yra sudedamoji tėvų valdžios dalis. LR Konstitucijos 38 str. numato, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Tėvų teisė atstovauti savo vaikus kyla iš juos ir vaikus siejančio prigimtinio (kraujo) ryšio. JTO vaikų teisių konvencijoje pripažįstama ši prigimtinė tėvų teisė. Konvencijos 18 str. sakoma, kad “tėvams arba, atitinkamais atvejais, teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi.“ Pagal Konvencijos 5 str. valstybė įsipareigoja gerbti “tėvų <…> atsakomybę, teises ir pareigas tinkamai, pagal didėjančius sugebėjimus, vaiką pakreipti ir, jam naudojantis šia Konvencija pripažintomis teisėmis, vadovauti.”
Tėvų įgaliojimo atstovauti vaikus pagrindas – įstatymu patvirtinti juos siejantys biologiniai ar jiems prilyginti tėvystės ir motinystės ryšiai. Tėvų teisę atstovauti vaikus patvirtina civilinės metrikacijos įstaigos išduotas vaiko gimimo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad tas ir tas asmuo yra vaiko tėvas ir motina. Pagal apibrėžimą, atstovaujant yra būtina atskleisti atstovavimo faktą, praktikoje tai įgyvendinama pateikiant atstovaujamojo (vaiko) gimimo liudijimą ir atstovo (tėvų) asmens tapatybę įrodančius dokumentus. Įrodžius atstovavimo teisę atstovas atstovaujamojo vardu gali atlikti veiksmus, pvz. duoti sutikimą operacijai.
Laikoma, kad tėvai turi bendro pobūdžio atstovavimo teisę, t.y. gali vaiko vardu atlikti visus reikalingus veiksmus. Čia kyla klausimas, o jei tėvai, atstovaudami vaikus, piktnaudžiauja savo teisėmis? Pvz. jei tėvai atsisako duoti sutikimą operacijai, nors objektyviai žiūrint, ji vaikui yra reikalinga? [3]
Svarbu pabrėžti, kad atstovavimas apima du aspektus: veikimą vaiko vardu ir veikimą vaiko interesais. Tai galima iliustruoti dviračio metafora, kurioje vienas ratas išreiškia veikimą vaiko vardu, o kitas – veikimą vaiko interesais. Dviratis važiuoja tada, kai sukasi abu ratai, t.y. kada veikiama ne tik vaiko vardu, bet ir jo interesais.
Kad tėvai privalo veikti ne tik vaikų vardu, bet ir jų interesais, pabrėžia tiek Vaiko teisių konvencija, tiek ir įstatymai. Konvencijos 18 str. 1 d. sako, kad „pagrindinis jų rūpestis turi būti vaiko interesai.“ VTAPĮ numato, kad priimdami bet kokį su vaiku susijusį sprendimą, tėvai „vadovaujasi tuo, kas vaikui yra geriausia, prieš tai išklausę vaiko nuomonę ir į ją atsižvelgę, įvertindami vaiko amžių ir brandą, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.“ (VTAPĮ 31 str. 7 d.).
Jei tėvai veikia vaiko vardu, bet ne jo interesais (o tokių atvejų praktikoje būna ne vienas), atsiranda valstybės pareiga imtis veiksmų, kad vaiko interesai būtų užtikrinti. Pvz. tais atvejais, kai nustatomas faktas, kad tėvai ar globėjai (rūpintojai) vaikų teises pažeidinėja (smurtauja, neprižiūri). Priemonių vaikų teisėms užtikrinti pagal įstatymą gali imtis valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras. (CK 3.163 str. 4 d.). Tokiu atveju galima sakyti, kad vaiko interesais tokioje situacijoje veikia, t.y. jį bendrąja prasme „atstovauja“ valstybė. Įstatymas numato konkrečius atvejus, kai valstybei pereina ir vaiko atstovavimo pagal įstatymą teisė, kurią įgyvendina Vaiko teisių apsaugos tarnyba.[4]
Vaiko teisių apsaugos institucijos funkcija: atstovauti vaiko teises ar ginti vaiko interesus?
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAĮT) nuostatuose nurodyta, kad Tarnybos veiklos tikslas – užtikrinti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą bei vaiko interesus Lietuvos Respublikoje. (9 p.). Įgyvendindama šį tikslą, Tarnyba „gina ir užtikrina vaiko teises ir atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams savivaldybių teritorijoje visą parą;“ (10.2 p.) Taip įvardinta viena iš vaiko teisių apsaugos tarnybos funkcijų. Ką šiame kontekste reiškia žodis atstovauti? Ar jis tapatus tėvų teisei atstovauti savo vaikus?
Vaiko teisių apsaugos tarnyba pagal savo prigimtį iš esmės nuolat veikia atstovaudama vaiko interesą, bet tai nėra tapatu ir negali būti painiojama su veikimu kaip vaiko atstovas pagal įstatymą, kaip ir su vaiko teisių ir teisėtų interesų atstovavimu ir gynimu teisme (procesinis atstovavimas).
Vaiko teisių apsaugos kontekste, atstovimas suprastinas kaip vaiko interesų gynimas tais atvejais, kai vaiko atstovai pagal įstatymą neužtikrina vaiko teisių ir teisėtų interesų. Tam tikrais, įstatyme numatytais atvejais, jis reikalauja vaiko teisių apsaugos tarnybai būti ir vaiko atstovu pagal įstatymą. Pvz. kadangi vaikas negali būti neatstovaujamas, todėl tai atvejais, kai nėra kitų asmenų, pagal įstatymą turinčių teisę atstovauti nepilnametį, šią funkciją atlieka valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Bet jei tėvai yra ir jų teisės nėra apribotos pagal įstatymą, vaiką atstovauja jo tėvai.
Atstovavimas yra teisinė sąvoka, turinti konkrečią prasmę ir turinį. Todėl pravartu atskirti, kada mes jį naudojame analogine prasme, ir kada – tiesiogine prasme. Kai bendrai kalbame apie VTAĮT funkcijas, žodį atstovauti naudojame analogine prasme, kaip sinonimą žodžiams „užtikrinti“, „ginti“, „apsaugoti“. Kai šį žodį naudojame tiesiogine prasme, turime omenyje arba VTAĮT buvimą vaiko atstovu pagal įstatymą, kuris reiškia galėjimą nepilnamečio vardu ir interesais, kaip ir tėvams, atlikti visus veiksmus, arba VTAĮT atliekamą procesinį atstovavimą, kuris reiškia teisę vaiko vardu ir interesais paduoti ieškinį ar prašymą į teismą. Todėl tam, kad nebūtų sąvokų painiavos, yra rekomenduotina apibrėžiant bendrą VTAĮT funkciją naudoti vaiko interesų gynimo, kuris yra viešo intereso sudėtinė dalis, o ne vaiko teisių atstovavimo sąvoką.
Ši sąvokų painiava atsirado su 2018 m. priimtais Tarnybos nuostatais. 2005 m. nuostatų redakcijoje, kalbant apie Tarnybos uždavinius, buvo nurodyta, kad atstovavimas apima vaiko teisių ir teisėtų interesų atstovavimą valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose ir kitose. 2012 m. versijoje buvo nurodyta, jog Tarnybos veiklos tikslas – pagal kompetenciją užtikrinti vaiko teisių apsaugą, o jį įgyvendindama ji „teisės aktų nustatyta tvarka gina vaiko teises ir teisėtus interesus teisme“, Taigi iš esmės buvo kalbama apie viešo intereso gynimą ir procesinį atstovavimą (vaiko atstovavimą teisme).
Kad nebūtų painiavos nei visuomenėje, nei patiems vaiko teisių specialistams, yra pravartu teisės aktuose aiškiai atskirti tas situacijas, kai Tarnyba atlieka bendrojo atstovavimo funkciją, kada procesinio, o kada eina kalba apie viešo intereso gynimą, nors praktikoje šie trys laukai ir persidengia.
_______________________
[1] Kalbant paprastai, vaikas pats negali savarankiškai priimti sprendimų. Jo vardu sprendimus priima jo atstovai, kuriais standartinėje situacijoje, yra jo tėvai.
[2] Teisėje atstovavimas apibrėžiamas kaip teisinis santykis, kuriame vienas asmuo – atstovas, veikdamas sandorio, teismo sprendimo, įstatymo ar administracinio akto suteiktų teisių (įgalinimų) ribose, atskleisdamas atstovavimo faktą sudaro kito asmens (atstovaujamojo) vardu sandorį (sandorius), kuris tiesiogiai sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam (arba jas pakeičia ar panaikina).
[3] Klasikinis pavyzdys: vaiko tėvai yra Jehovos liudytojai ir jie nesutinka, kad vaikui būtų perpilamas kraujas.
[4] a) Kai vaikas lieka be tėvų globos (vaiko tėvai yra nežinomi, yra mirę, dingę be žinios)
- b) Kai vaikas yra paimamas iš atstovų pagal įstatymą (iki kol jam bus paskirtas globėjas (rūpintojas)
- c) Kai atsiranda vaiko ir tėvų ar tėvų tarpusavio interesų konfliktas, ir teismas mato esant reikalinga paskirti vaiko atstovu pagal įstatymą vaiko teisių apsaugos tarnybą
